Harley motociklai, čioperiai ir vogti ratai (3 dalis)
Hell’s Angels čioperiai atsirado tuomet, kai pradėjome galvoti apie prailgintas priekines šakes, sutrumpintas galines šakes ir pakeistas rankenas.
Perkant naują motociklą, jis atrodydavo visiškai įprastai. Pirmiausia nuimdavome priekinį stiklą, paskui krepšius prie sėdynės ir pakeisdavome tą seną bjaurią sėdynę su spyruoklėmis nauja, mažesne, aptraukta oda. Visų tų galingų žibintų taip pat atsikratydavome. Didžiulį priekinį žibintą keitėme mažesniu, tiesias rankenas paaukštinome ir didelį degalų baką pakeitėme nedideliu lašo formos baku. Iki penktojo dešimtmečio vidurio naudodavome senų Mustang motociklų degalų bakus, o paskui pamėgome siaurus Sportster bakus. Degalų talpas keisdavome tik dėl išvaizdos, nes platesnis ir storesnis degalų bakas ant Harley motociklo uždengdavo variklio viršų. Po pakeitimų motociklas atrodydavo aptakesnės formos, grakštesnis. Jei priekinis ratas būdavo siauras ir atsikišęs, atrodydavo dar gražiau. Be to, galima buvo apžiūrėti visą variklį, o tai tikrai puiku. Paskui dar nuėmėme priekinius sparnus, vėliau atėjo eilė galiniam sparnui. Vietoj sparnų atsirado siauresnės apsaugos, nuimtos nuo 1936 metų Fordo. Harley su šešiolikos colių galine padanga toks sparnas labai tiko, be to, tai buvo praktiška. Harley spalva paprastai yra juoda. O štai degalų bakas ir sparnai — jau kitų spalvų. Darydami savo motociklų modelius parinkdavome tos pačios spalvos degalų baką ir rėmą, suvirindami stengdavomės, kad nebūtų matyti siūlių. Nublizgindavome kiekvieną dalį. Įdėdavome dvipusius karbiuratorius. Savo motociklą nudažiau kaip moliūgą — pasistengiau 1958 metų Helovino proga. Kažkas, dirbęs prie Įlankos tilto, parūpino man skardinę oranžinių purškiamų dažų, tad jais motociklą ir nudažiau. Greitai ta ryški, lenktynėse naudojama spalva išpopuliarėjo ir tapo Ouklando oranžine. 1960 metais per Hell’s Angels baikerių šventę oranžinė spalva visur mirgėjo, nes dauguma Ouklando klubo narių ja buvo nudažę savo motociklus. Ir nereikia ieškoti jokios simbolinės prasmės — tai buvo tiesiog už dyką gaunami dažai. Ant degalų bakų išpiešėme kaukoles ir kitus simbolius. Priešingai nei čioperių mėgėjai, kiti motociklininkai laikėsi priešingos politikos: stengėsi išlaikyti originalų gamintojo dizainą, be to, pridėdavo skydą nuo vėjo, purvasaugius, odinius krepšius prie sėdynės, radijo antenas su meškėno uodega, pailgintus chromuotus sparnus ir daugybę žibintų. Kaip sau norite, per daug nereikalingų daiktų. Gatvės žargonu tokie mėgėjai „išgražinti“ motociklus vadinami šiukšlių konteineriais. Senais laikais nebūtum nė su žiburiu radęs Hell’s Angels nario ant tokio griozdo. Tokiais važinėja tik tie, kurie motociklą išstumia iš garažo tik savaitgaliais, kad nuvažiuotų aplankyti uošvės. Arba gal kokie darbus baigę mentai.
Hell’s Angels perdirbo ir sukūrė gyvą galą visokių motociklų. Panašiai kaip Corvette ir Thunderbird padėjo sukurti Ford ir Chevy sportinių mašinų išvaizdą, taip mes keitėme Harley-Davidson į čioperius.