Hells Angels ir įstatymas juokingu pavadinimu, RIKO prieš HAMC
Vietinė policija ir federaliniai agentai nuolat užgriūdavo Hell’s Angels su kaltinimais dėl ginklų ir narkotikų, bet dažniausiai, kovoje prieš sistemą pasitelkę savo advokatus, mes išsisukdavome. Įstatymo pusę ginantys teisininkai nervinosi – žaisti su mumis katę ir pelę atsibodo.
Valdžia dar niršo ir dėl to, kad išėjęs iš kalėjimo nenutraukiau ryšių su klubu. Nė neketinau žaisti pagal jų taisykles. Daugelis išėjusių iš kalėjimo į laisvę pasiduoda valdžios įtakai ir laikosi saugiu atstumu nuo tokių prastai pagarsėjusių grupuočių, kaip Hell’s Angels. Nors oficialiai nebepriklausiau Hell’s Angels Ouklando padalinio vadovybei, dauguma žmonių mane laikė svarbia figūra. Jei koks klubo narys patekdavo į kalėjimą, ieškodavome būdų, kaip padėti jo vaikams ir šeimai. Klubhauze rengdavome padėkos dienos pietus. Tačiau apie tokius kasdieniškus klubo reikalus valdžios atstovai nenorėdavo prisiminti.
Kadangi mentams nepavyko išblaškyti klubo vyrų areštais ir teismais, valdžia nutarė imtis kovoti su Hell’s Angels kaip su kriminaline organizacija. Tokiu būdu jie galėdavo suimti ne tik tuos, kurie padarė nusikaltimus, bet ir tuos, kurie priklauso tai pačiai organizacijai, nors jokio nusikaltimo nė nepadarė. Valdžia, pavyzdžiui, buvo įsitikinusi, kad Hell’s Angels kontroliuoja pogrindinę metamfetamino gamybą ir pasiima dalį pelno už pardavimu. Norėdami bet kokia kaina įrodyti, kad vien būti Hell’s Angels nariu jau yra nusikaltimas, ieškojo kelių, kaip gauti įrodymų, net ir netradiciniu, konspiraciniu keliu.
Tada ir atsirado RIKO
RIKO – tai reketuojančios ir korumpuotos organizacijos įstatymas, priklausantis Organizuoto nusikalstamumo kontrolės įstatyminiam aktui, kongreso išleistam 1970 metais. RIKO sudarytas iš tradicinių konspiracinių ir nusikalstamumui mažinti išleistų įstatymų, paremtų 1950 metų kovai su reketu skirtais teisės aktais. Šių įstatymų leidimu buvo susirūpinta padaugėjus skundų, kad organizuoto nusikalstamumo grupuotės pasidarė per daug turtingos ir galingos. Teisingumo ekspertai juto, kad nusikaltėlių organizacijos tapo labai pavojingos visuomenei ir buvo aišku, kad tarp nusikaltėlių egzistuojančios hierarchijos ir konspiracinės taktikos vadai ir jų pasekėjai pasidalina ne tik rizika, bet ir pelnu.
RIKO persekiojo nebe atskirus nusikaltėliu, bet grupuotes.
Teisinėje kalboje tokia grupė vadinama užsiimančia nusikalstama veikla. Bet kuri grupė, net legaliai veikianti, pavyzdžiui, profesinė sąjunga, politinė partija ar baikerių klubas, gali būti apšaukta užsiimančia nusikalstama veikla, jei tik užkliūva valdžiai.
Pačios pirmosios RIKO bylos buvo nutaikytos į mafijos tipo organizacijas. Federalinė ir vietinė policija dirbo ranka rankon ir bandė pritaikyti naujas galias. Gimė visiškai naujai veikianti įstatymo sergėtojų karta.
FTB, Kovos su narkotikais skyrius, Kalifornijos teisingumo atstovai ir valstybės prokurorai vieningai sutarė, kad Hell’s Angels baikerių klubas yra nusikalstama veikla užsiimanti grupuotė, o jos nariai veikia prisidengę nusikalstama konspiracija. Pagal RIKO įstatymus kai kurie nusikaltimai buvo labai panašūs į reketą, o tai jau pažeidžia valstybinius ir federalinius įstatymus.
FTB turėjo teisę teisti už anksčiau padarytus nusikaltimus, net jei už juos jau buvo paskirta bausmė, ir pateikti kaltinimus dėl nusikalstamos grupinės veiklos. Tokie kaltinimai buvo pavojingi dėl dvigubos galimybės būti nuteistiems už tą patį nusikaltimą ir menkos apsaugos. Bet kokia nusikalstama veikla, už kurią būtų nuteista remiantis RIKO įstatymu, galėjo užtraukti iki dvidešimties metų kalėjimo – ir taip kiekvieną kartą.
Viena televizija pavadino RIKO „įstatymu su juokingu pavadinimu“. Mums, Hell’s Angels, buvo menki juokai – šis įstatymas tapo galingas įrankis valdžios rankose.